Sugrįžtu lyg niekur nieko, į viešą savo dienoraštį… daug kas liko neužrašyta per pastaruosius metus, o tai buvo galingas pliūpsnis teigiamo ir neigiamo, šalto ir deginančio, pieno ir kraujo.. milijonas nebesugrįžtančių, amžinų – niekada nesibaigiančių ir išnykstančių nežinojime akimirkų. Tikrų. Išgyventų. Tai metai, kurie neabejotinai keičia mano gyvenimą. Atrodo dienos prailginimo planas tik iš dalies sėkmingai veikė pernai, tad šiemet keliu sau naują tikslą – siekti neįmanomo.
Pirmos pavasario dienos.. staiga atšils, ir šiame blog’e skleisis burės – visi tik to laukia! 
O pabaigai trumpas hipnozės seansas:
Advertisement
