Pamišėlė Mišelė

Šiandien savo blog’e dalinuosi kontraversiškos asmenybės T. A. Rudoko kalėjime rašytomis nuostabiomis eilėmis iš rinkinio “Vėjo Brolis”. Nepažįstų Tomo kaip žmogaus, tad neverta teikti komentarą apie plačiau spaudoje aprašytus jo gyvenymo užkulsius, tačiau jo poetiškasis talentas – nenuginčijamas. Jau nuo mokyklos laikų žaviuosi šio autoriaus rašymo stiliumi, kurybiškai naudojamu žodžių žaismu, laužomomis lit. normomis.

T. A. Rudokas “Pamišėlė Mišelė”

Pamišėlė Mišelė
Pamilo Arlekiną.
Pamišėlę Mišelę
Jis vesdavos į kiną…

Po kino gėrė vyną,
Kuris labai svaigino.
Mylavo Arlekiną
Lig pačio pamišimo…

Pamišo Arlekinas,
Pamilo jis Mišelė!
Kaip vynas baigės kinas
Ir liko du šešėliai…

Bet čia nebus moralo,
Tegu kvailiai kankinas!
Pamišėlė Mišelė
Pamilo Arlekiną…
Tai pasaka be galo,
Dviejų šešėlių kinas -
Pamišėlę Mišelę
Pamilo Arlekinas!

Kybartai 2002.07.17

Prisimenant mokyklinę poeziją

Kraustau savo kompiuterinį archyvą ir randu daug vertingo turinio, tiek asmeninių raštų iš mokyklos ir studijų laikų, tiek nuotraukų ir video medžiagos. Visa tai begant laikui įgyja vis didesnę, o man ir mano draugams galbūt net ir neįkainojamą vertę. Dalį minėtos medžiagos ateityje publikuosiu šiame blog’e. Šiandien dalinuosi 2001m. vasario mėnesį, dešimtos klasės mokinio Manto K., per matematikos pamoką rašyta trumpa eiliuote. Tekstas iš pradžių gali atrodyti naivus ar net vaikiškas, tačiau įsigilinus į jį pajunti puikiai perteiktą moksleivio sąmonės būseną. Eilėse juntamas laisvas braižas, nėra socialinio įrėminimo… matematikos pamoka – tai puiki terpė kurti..

Mintys ir Alfos

Sėdžiu. Žiūriu pro langą
- sninga.
Mintys iš galvos dingo.
Dvi alfos susirangiusios ant lentos piktai žiūri į mane.
Vasaris turi 28 dienas ir…
ir kasdien tos alfos žiūri į mane.
Tai va!