Aukštasis mokslas Danijoje

Blogas pastaruoju metu lieka antrame plane, nes bandau susikaupti ties magistrinio darbo rašto darbais Tiesa pastebejau, kad dalis lankytojų srauto užklystančio į šį kampa ieško informacijos apie studijas Danijoje. Turbūt dėdė google.com intuityviai nukreipia drąsesnius ir neturinčius galimybių permokėti už nekokybiškas studijas būsimuosius studentus pas mane. Pabandysiu pasidalinti su jais savo patirtimi. Taigi, keli faktai ir idėjos pirmąjai pradžiai:

1. Aukštasis mokslas Danijoje yra nemokamas, tiek koledžuose, tiek universitetuose (nepriklausomai nuo to ar tai būtų bakalauro, ar magistro pakopos studijos).

2. Mokslo kokybė čia yra aukštesnė lyginant su lietuviškais universitetais, tačiau rezultatai priklauso tik nuo jūsų pačių. Trumpai tariant, privalumai būtų tokie:
- Laisvė renkantis studijų programą ir jus dominančius papildomus dalykus (Elective subjects);
- Viskas pagal studijų planą, nei mažiau, nei daugiau. Jokių praleistų paskaitų, vėluojančių dėstytojų ar neišdėstytų temų. Netgi neteks susidurti su paskaitų formatu, kai studentai nuolat ruošia pranešimus.. o dėstytojai tuo tarpu skaito laikrašius. Tai, turiu pažymėti, yra vienas labiausiai paplitusių formatų pas mus Lietuvoje. Nieko prieš, jis tikrai turi ir savų pliusų!
- Kompetetingi profesoriai ir jokios bendravimo distancijos tarp studento ir dėstytojo;
- Jokių asmeniškumų vertinimuose.

2. Stojamieji reikalavimai atskirom studijų programoms skiriasi: bakalauro studijoms pakanka brandos atestato, magistro studijoms būtinas jūsų bakalauro studijų programų suderinamumas. Daugelis universitetų iš EU studentų net nereikalauja anglų kalbos žinias patvirtinančių sertifikatų (TOEFL, IELTS). Iš anksto nenuvertinkite savo galimybių, stokite į kelis universitetus iš karto, kad vėliau turėtumėte galimybę rinktis.

3. Dabar, kai visa reikiama informacija pasiekiama internetu, patarčiau stoti tiesiogiai ir nesinaudoti mokamomis agentūrų paslaugomis. Pateikiu pagrindinių Danijos aukštųjų mokyklų interneto svetainių adresus, kur galėsite patyrinėti studijų programas ir stojimo reikalavimus. Daugelis specialybių turi programas anglų kalba.

Copenhagen Business School – www.cbs.dk
Copenhagen University – www.ku.dk
Aarhus University – www.au.dk
University of Southern Denmark – www.sdu.dk
Aalborg University – www.aau.dk

4. Verta pasidomėti galimybėmis gauti stipendiją pvz. pagal CIRRIUS ar kitas programas. Lietuvoje jų skyrimą koordijuoja švietimo ministerijos įgaliota įstaiga švietimo ir mokslo paramos fondas (plačiau: www.smpf.lt)

5. Darbą pagal specialybę susirasti nebus itin lengva dėl kalbos barjero ir nacionalistinio danų požiūrio į atvykėlius iš užsienio (ypač iš naujai prie ES prisijungusių centrinės ir rytų europos šalių, artimųjų rytų ar azijos). Nors nuo 2009m. gegužės 1d. visi įstatiminiai suvaržymai Lietuvos piliečiams yra panaikinti, tačiau socialiniai suvaržymai išlieka.

6. Pragyvenimo lygis Danijoje šiek tiek aukštesnis negu Lietuvoje, tad atvykę tikėkitės lengvo kainų “šoko”

7. Jeigu dar liko neatsakytų klausimų, rašykit komentaruose, mielai ataskysiu.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Danijos valdžia įdėjo nemažai pastangų prisivilioti užsienio studentus. Galima numanyti ir naudą šalies ekonomikai, per sukurtą pridėtinę vertę studentams dirbant, per prekių ir paslaugų vartojimą (dalis exporto, dalis per vartojimo mokęsčius), šalyje pasiliekantį žmogiškąjį talentą, valstybės prekės ženklo vertės didinimą (didėjant žinomumui, lojalumui, ir t.t.). Tiesa, neturiu skaičių, bet įtariu, kad danų investicija atsiperka.

Aukštojo mokslo reforma. Mano požiūris.

Pabandysiu išdėstyti savo praktinį požiūrį į naująją švietimo reformą. Manau, kad turiu tam pakankamai studentiškos patirties, net 4 Lietuvos ir užsienio mokymo institucijose (VGTU, Fachhochschule Stralsund, MRUNI ir Syddansk Universitet). Beje neseniai esu siuntęs savo įžvalgas ministrui Gintarui Steponavičiui ir jo referentei el. paštu, tiesa negavau net menkiausio atsakymo, net “ačiū” negavau už savo rūpesti valstybe

Pradėkime analizę nuo to, kad skirti dėmesio sistemos pertvarkymui yra būtina dėl egzistuojančių problemų. Taigi, kokios yra pagrindinės Lietuvos aukštojo mokslo problemos?

1. Studijų programų, dėstymo kokybė.
2. Universitetų rektoratų, dekanatų klanai.
3. Dėstytojo ir studento bendravimo distancija.
4. Pagrinde vertinamos žinios, o ne gebėjimai.
5. Problemos egzaminuojant (nusirašinėjimas, asmeniškumai vertinime).
Pastaba: Į problemų sąrašą neatsitiktinai neįtraukiau finansavimo problemų, nes pagal LR konstituciją, kaip gerai besimokantis studentas, po kas semestrą vykstančios rotacijos už studijas taip ir nemokėjau ir netgi gaudavau šiokią tokią stipendiją.

Tęsiant mintį, manau logiška būtų atsakyti į klausimą: Kurias iš minėtų problemų naujoji švietimo sistema išsprendžia?

1. Studijų programų ir dėstymo kokybės problema sprendžiama ilguoju laikotarpiu. Jeigu pajamos iš studentų yra ženklios ir būtinos universitetų veiklai išlaikyti, mažos aukštosios mokyklos išnyks arba privalės kooperuotis, ir jungtis į vientisus darinius norėdamos konkuruoti. Didžiosios aukštosios mokyklos dėl mąsto ekonomijos bus pranašesnės samdant profesionalius dėstytojus, įrengant patogias auditorijas, tyrimų centrus, diegiant informacines technologijas ir kitą infrastruktūrą į mokymo procesą, reklamuojant studijas. Taigi, teoriškai, per ilgesnį laiko tarpą, sakykim 5-7 metus, būtų galima tikėtis, kad universitetai supras kas yra tikrasis jų klientas. Bus identifikuoti nekompetetingi dėstytojai, atidžiau sudarinėjamos ir nuolat pagal poreikius atnaujinamos studijų programos. Studentas žinos ko tikėtis iš pasirinktos studijų programos, tad jam nebereikes rinktis “katės maiše”.
Kita vertus, studentas renkasi studijas vieną kartą, turėdamas nesimetrišką informaciją apie studijų kokybę (dažnai remiasi draugų, pažįstamų, giminių patarimais iš praktikos), sprendimas kartais gali būti spontaniškas ir paveiktas universiteto marketinginių veiksmų. Studentui turėtų būti sudarytos galimybės persikelti uždirbtus “kreditus” į analogišką studijų programą kitoje aukštojoje mokykloje ir neštis su savimi studijų krepšelį į kitą aukštają mokyklą jeigu jo netenkina studijų kokybė.
2. Nesu detaliai susipažines su parengtu įstatymu, bet manau, kad universiteto tarybos sudėties pakeitimai, nespręs klanų problemos. Ji yra giluminė ir galėtu būti išgyvendinta tik drastiškomis priemonėmis. Pavyzdėlis iš gyvenimo: jaunas skruzdeliukas dėstytojas dirba, pluša, rašo mokslinius straipsnius, knygas, tačiau norėdamas jas publikuoti turi prisitaikyti prie sistemos ir įrašyti rektorių ar dekaną kaip bendraautorių. Taigi vertinant atskirų universiteto personalijų nuveiktus darbus, remiantis produktyvumu publikuojant mokslinius tyrimus ir kita moksline veikla, kuri prieinama tik klano nariams, tenka pripažinti esamų vadovų autoritetą. Jaunų, iniciatyvių ir mokslo kokybę realiai keliančių dėstytojų motyvacija siekti karjeros mokslo institucijoje žlugdoma.
3. Kultūrinis, istoriškai paveldėtas bruožas, kurį nėra paprasta išgyvendinti. Jeigu “krepšelio” principas bus veiksmingas kuriant konkurenciją tarp universitetų, galbūt universitetai privers dėstytoją skaitytis su studentu, kaip “klietu” perkančiu universiteto paslaugą. Papildomai turėtų būti taikomas kompleksinis priemonių paketas, tame tarpe dalyvavimas dėstytojų/mosklininkų mobilumo programoje EU erdvėje, galėtų tapti privalomas reikalavimas dėstytjo darbą dirbančiam asmeniui.
4-5. Kiek man teko girdėti apie švietimo reformą, net nebuvo užsiminta apie studento ugdymą. Kalba ėjo tik apie finansavimą. Taigi iš esmės reforma pradedama nuo vištos, bet ne nuo kiaušinio. Reikėtų ugdyti tam tikrus gebėjimus (pvz. kaip susirasti ir pritaikyti tam tikra informaciją, modelį), kurybiškumą, o ne kalti informaciją iš konspektų, kaip yra daroma dabar. Reikėtų suprasti, kad pirmo kurso studentas dar negali pats susivokti, kas yra svarbiau žinios, gebėjimai ar tam tikras šių elementų junginys. Antra vertus, jeigu egzaminas įvertintu, kaip studentas sugeba pritaikyti įgytas žinias praktiškai ir samprotauti, išgyvendintume ir nusirašinėjimo problemą.
Pavyzdys, Danijos aukštojo mokslo sistema, kur naudojami “case study” tipo egzaminai, leidžiant studentui naudotis visa literatūra. Nusirašinėjimas kaip viena iš studentų gudrybių išnyksta. Pereinant prie “krepšelių” sistemos, vertėtų studentų egzaminavimą perleisti centralizuotam universiteto padaliniui, kuris užtikrintų teisingą vertinimą pagal nuopelnus ir be asmeniškumų, garantuotų studento pažymio konfidencialumą.

Pabaigai reikėtu dar pridėti ir naujas problemas, kurias reforma sukelia:
- Mokslas tampa mokamas prasčiau egzaminus išlaikiusiems (galbūt ir tiems kurie nėra blogi moksleiviai, tiesiog neatlaike streso egzaminų metu). Tai prieštarautų Lietuvos Konstitucijai, jeigu ne puikus pagrindinį šalies įstatymą apeinantis triukas su 10% studentų, kuriems studijų įmokos grąžinamos. Taigi studentas nusprendžia pats ar nori prisiimti riziką.
- Jaunas žmogus, jau nuo pirmųjų savarankiškų dienų tampa kažkam skolingas.
- Kur dingo stipendijos? Juk studentai irgi moka už butą ar bendrabutį, perka maistą.. Jie irgi žmonės galų gale… Jeigu norime išugdyti Lietuvos patriotus, žmones kurie kurs ateities Lietuvą, privalome jiems iš pradžių šį tą “duoti”, kad galėtume vėliau “reikalauti”.
- Skatinama emigracija. Pvz. nemokamos ir gerokai kokybiškesnės bakalauro studijos anglu kalba Danijoje.
- ir daugelis kitų.

Apibendrinant, mano reformos vertinimas: smagu kad žmones dirba ir stengiasi, bet veikimo metodai yra ne visai tinkami. Reformos rezultatai nebus apčiuopiami trumpuoju laikotarpiu, o esminės problemos neišsispręs.
Štai dar šis bei tas nuotaikai praskaidrinti! (šaltinis: www.kirtis.lt)